Šeši enduro motociklininkai sumanė kaip didysis kunigaikštis Vytautas pagirdyti savo žirgus Juodojoje jūroje. Tiesa, plieninius žirgus. Ruslano „Rushano“ kelionės įspūdžiai.
Tokia idėja gimė dar prieš metus. Jos autorius – Tomas, vienas iš kiečiausių Vilniuje sunkiųjų enduro motociklistų. O Krymas – todėl, kad jam ne kartą teko būti tuose kraštuose, tiesa, keliaujant automobiliu. Aš ir pats esu buvęs Kryme dar sovietiniais laikais ir noras aplankyti šiltuosius kraštus buvo ne nemažesnis nei Tomo. Žiemai įpusėjus nusprendėme atšilus orams įgyvendinti savo svajonę.
Greitai susiformavo ir savanorių komanda iš šešių narių. Visi mes buvome skirtingų profesijų žmonės, bet mus jungė vienas svarbus dalykas – tai enduro motociklas ir didžiulis noras keliauti. Taip toli, taip ilgai ir su tokia didele kompanija, motociklu man dar niekada neteko važiuoti.
Šiuo metu, kai jau esame grįžę, galiu drąsiai teigti, kad pasiruošimas vyko labai profesionaliai ir sklandžiai. Tai pavyko padaryti dėl to, kad mes turėjome tikslą ir strategiją. Visu pirma išrinkome vieną kelionės vadą. Tai buvo Eduardas, žmogus važiuojantis geriausiu ir sunkiausiu motociklu.
Nepaisant to, kad Edas puikiai valdo savo sunkųjį BMW 1200, jis buvo pagrindiniu kelionės koordinatoriumi, navigatoriumi, fotografu, operatoriumi, puikiai išmanė maisto gamybą ir turėjo pasiėmęs į kelionę visas reikiamas priemones. Tai, kad 17 parų viskas vyko sklandžiai, yra didelis Edo nuopelnas.
Mes turėjome tikslą ir nuosekliai jo siekėme. Kelionės metu buvome sutarę vykdyti visus vado nurodymus, o „force majore“ situacijose nurodymus vykdyti besąlygiškai, net ir nesutikant.
Visi turėjome sąrašą daiktų, kuriuos turėjome paimti individualiems ir bendriems poreikiams. Kiekvienas turėjome palapinę ir miegmaišį, taip pat bendrą didelį katilą ir kelioninį primusą maisto gamybai. Kraudami daiktus buvome išradingi: pavyzdžiui, Red Bull skardines sudėjome į tuščią automobilio padangą.
Iš anksto buvo sutarta važiuoti vorele šachmatų tvarka. Kiekvienas kolonoje turėjo savo vietą. Mes paisėme visų kelių eismo taisyklių.
Šiemet savo enduro sezoną pradėjau sunkesniu motociklu Honda Africa ir turiu GPS sistemą. Įsitikinau, kad sunkesniu motociklu asfaltu keliauti yra žymiai maloniau, o GPS sistema yra stebuklas, kuris sutaupo daug laiko ir jo pagalba galima neklaidžiojant vykti savo maršrutu net ir didmiesčiuose.
Kiekvienas iš mano komandos narių atliko svarbu vaidmenį, tik iki šiol negaliu suprasti, ką ten veikiau aš... Keliaujant visi buvome lygūs: nežiūrint į tai, kad Edo motociklas buvo geriausias, jam teko plauti indus ir kai ateidavo eilė – miegoti ant grindų.
Taigi kelionė. Mes šeši enduristai:
1. Eduardas – BMW 1200 GS Adventure
2. Tomas – Honda Africa
3. Rimas – Honda Africa
4. Ramūnas – Honda Transalp
5. Ruslanas – Honda Africa
6. Arunas – Kawasaki (prisijungė prie mūsų po savaitės jau Kryme)
Pajudėjome iš Vilniaus gražų šeštadienio rytą – tiesa, ne 7, o 11 val. Nors ir stipriai susivėlinę, bet geros nuotaikos ir laimingi kaip vaikai. Motociklai buvo stipriai apkrauti ir tąkart man atrodė, kad man sunkiausiai seksis valdyti savo Africa. Buvau mažiausias komandoje, o motociklas buvo toks didelis ir sunkus kaip ir mano kolegų. Jo svoris su bagažu siekė apie 290 kg.
Taip ilgai keliaujant mums neišvengiamai teko daug bendrauti su įvairių šalių žmonėmis – man ir paliko didžiausią įspūdį. Teko apsistoti keliose Rumunijos šeimose nakčiai. Pamatėme vietinių gyventojų buitį, paragavome nacionalinių patiekalų ir gėrimų. Pastebėjau, kad daugumoje kavinių ten neserviruojami peiliai, tik šaukštai ir šakutės. Rumunija – nauja Europos Sąjungos narė, o šalis labai skurdi. Kaimuose nėra šaligatvių ir moterys nelabai gražios, o kultūra keliuose labai žemo lygio.
Su kaupu įsitikinome, kad Ukrainoje kelių policininkai reikalingi ne tvarkai palaikyti, o tik kyšius imti. Visur jautėme sau pagarba, o kartais ir nesveiką pavydą. Tarkim ukrainiečiams, o ypač pareigūnams, buvo keista, kad mes palikę namuose žmonas atostogaujame važiuodami motociklais. Kai jie sužinojo mūsų motociklų kainas ir kuro sąnaudas, dar pasiteirauvo, ar kiekvienas iš mūsų turi ir automobilį... kad Lietuvoje motociklas ir automobilis nėra prabangos dalykas jiems kėlė didžiulę nuostabą.
Gegužės 9 d. Kryme veteranai matydami „motociklistus“ vertino mūsų žygį kaip skirtą Pergalės dienai paminėti. Būdami Ukrainoje išmokome nuolat gliaudyti saulėgrąžas (bet šio įpročio turėjome atsikratyti sugrįžę į Lietuvą). Gatvėje žmonės tiesiog prieidavo ir spausdavo ranką vien dėl to, kad mes vežame kultūrą į jų šalį – tai mus įpareigodavo ir atitinkamai gražiai elgtis.
Daug nepakartojamų įspūdžių man paliko Karpatų kalnai. Niekada nepagalvojau, kad kalnų aukštis turi tokią įtaką oro temperatūrai, o skirtumas kalnų papėdėje ir viršūnėje siekdavo iki 15 laipsnių. Pasiekus kalnų viršūnes, važiuoti tekdavo ir esant minusinei temperatūrai. Laimei mano motociklo rankenos buvo šildomos, o kolegų rankos tuo metu buvo ledinės.
Krymas nustebino savo gamta. Besiruošdami kelionei nepamiršome nardymo akinių ir šortų, bet man, deja, jų neprireikė. Man taip ir neteko išsimaudyti Juodojoje jūroje, kurios vandens temperatūra buvo 12, bet kolegos vis tik drįso nerti.
Keliaujant mums nuolat talkino GPS sistema, kurios tobulumo viršūnę pajutome kai po savaitės kelionės, jau Kryme, sutartu laiku prie mūsų turėjo prisijungti Arūnas. Jam nurodėme koordinates, o patys atokioje vietoje ant Juodosios jūros kranto laukėme atvykstančio Arūno. Kokie buvome laimingi kai po poros valandų laukimo tolumoje pamatėme dulkių debesį ir žibinto šviesą – tai buvo Arūnas! Štai kas yra GPS, kai už 2000 km nuo namų prie mūsų prisijungė draugas. Stebuklas.
Per 17 dienų mes įveikėme daugiau nei 6000 km., aplankėme daug įsimintinų vietų, buvome sušlapę, šalome, teko važiuoti naktį kalno serpentinais. Mes visi patyrėme tiek daug įspūdžių, kiek ne kiekvienas turistas patyria per visą savo gyvenimą. Po kelionės tapome patyrusiais enduro keliautojais. Kur mes važiuosime kitą kartą – nežinau. Bet kad važiuosime dar, įsitikinęs!
Gyvenimas gražus.
Rushanas Africa
Prie Juodosios – girdyti plieninius žirgus